V. Nabokov LOLITA

Pernai pavasarį / ankstyvą vasarą skaičiau dvi provokuojančiai geras knygas. Abi sukūrė mokytojai, vėliau tapę literatūros žvaigždėmis - V. Nabokov (LOLITA) ir S. King (debiutinis romanas KERĖ). Už abi grėsė iš kart lėkt iš pedagoginio darbo ir, apskritai, atsisveikint su padoraus žmogaus reputacija.

LOLITA – neabejotinai aukščiausias literatūros pilotažas, KERĖ - blynas, kuris, kaip ir pridera pirmam, buvo kažkiek pridegęs. Mano nuomone - vis tiek skanus. Kingo kūrinys prašosi atskiro teksto, todėl šiandien apsiribosiu vien Nabokovo darbu. 

Pirmiausia noriu aptakiai supažinti su naratyvu ir pagrindiniais veikėjais.

Part One

LOLITA - kaip ją santūriai apibūdintų literatūros žinovai - novelė su erotiniais motyvais. Kas, kaip ir su kuo mums pirmuoju asmeniu bičiuliškai pasakoja Humbertas Humbertas (toliau tiesiog HH). Jis - keturiasdešimtmetį perkopęs, bepradedantis vysti, tačiau žavesį išsaugojęs vyriškis gauruota krūtine. Jautrios dvasios išsilavinęs europietis, kalbantis prancūzišku akcentu. Tipinis daugumos nešviežių damų svajonių bei fantazijų herojus.

Viskas būtų ok, tačiau šį patrauklaus fasado savininką kamuoja prieštaringas vidinis gyvenimas (čia taip „švelniai tariant“). Bėda ta, kad, HH kur kas labiau traukia ne brandžios ponios, o 9-14 metų mergelės, kurias, kultūringai flirtuodamas su antika, jis vadina NIMFETĖMIS.

  

Šio patologinį potraukį HH aiškina tragiškai pasibaigusia pirmąją meile. Nuo to laiko, kai jį ir trylikmetę Anabelę išskyrė nepermaldaujamo likimo vingiai (oh, so much drama...), migloto jos atvaizdo Humbertas aistringai vaikosi kitose mergaitėse. Pirmoji jo santuoka dėl nesunkiai nuspėjamų priežasčių tragikomiškai (nabokoviškai) suyra. Palikęs Europą, HH apsistoja JAV, kur jį vėl ištinka didžioji gyvenimo meilė – šįkart dvylikametės Lolitos pavidalu.

Dolores Heinz (a.k.a LO-LI-TA “ liežuvio galiukas šokteli tris šuoliukus gomuriu žemyn, trečiuoju balkstelėdamas į dantis”) - stereotipinė paauglė (įžūlaus grožio, paviršutiniška, vartotojiška ir vulgari). Kaip pats HH įvardintų - patvirkėlė nekaltame kūne. Tokia kombinacija mūsų anti-herojui stipriai ir ilgam susuka smegenis.

Šis netikėtas HH proto pritemimas ir pakloja pamatus tolesniam knygos siužetui ir pasakojimo manierai.

Kad galėtų matytis su Lolita, Humbertas pasiryžta vesti jos motiną Šarlotę Heinz. Pastaroji  – savotiškas Dolės antipodas, įsikūnijimas to, kas nuo moterų atstumia HH.     

Pseudorafinuota, pseudointelektuali apšnerkšto būsto šeimininkė su per didele iškirpte, prastu humoro jausmu.  „ ...  ko gero, aš galėjau pasiremti mintimi, kad ji tarytum vyresnioji Lolitos sesuo – jei tik man nebūtų stovėjęs akyse pernelyg sunkios kulšys, apvalaini keliai, ... ir visa kita, ką turi apgailėtina nuobodybė, vadinama „graži moteris“ “.

Tolesnę Humbertų šeimos idilę nesunku įsivaizduoti. Toks socialiai keblus meilės trikampis-  Šarlotė nori nusikratyti Lolitos, kad būtų dviese su Humbertu <-->  Humbertas nori nuskratyti Šarlotės, kad būtų su Lolita <--> Lolita, pasirodo, irgi nori nusikratyti Šarlotės, nes išpindėjusias paaugles in general užknisa nuo realybės atšokusios motinos.

Kadangi, abu sieja slaptas pasidygėjimas mūsų “gražiaja moterimi“, Lolita ir Humbertas gana greitai susidraugauja ir pajunta vienas kitam simpatiją ( jau nekalbant apie HH pjaunančią aistrą gerbiamai nimfetei). Ji gana greitai susiprotėja, kad patėvio perdėtu globėjiškumu galima be vargo naudotis. Tuo tarpu, Šarlotė  vis dažniau tampo Humbertui nervus bandydama nusikratyti mylima dukrele - išsiųsdama į vasaros stovyklą, internatinę mokyklą ar pan. Pavojus  likti užstrigus apšnerkštuose namuose su Šarlote ir be Lolitos, išsisprendžia, netikėtai pastarajai pakliuvus po automobilio ratais. Humbertas braukia netikro liūdesio ašaras, ir puola parsivežti našlaitėlės namo.  The end of part one (čia ta šviesesnė, žaismingesnė, intriguojanti ir kažkiek komiška LOLITOS dalis ir pasibaigia. Žuvus Šarlotei, visos inhibicijos dingsta ir HH - Lolitos santykiai greitai pakrypsta ta nesunkiai nuspėjama linkme...).

-----*****-----

Taigi, dabar tylos minutė. 

Dabar apie pasakotoją.  

Kas keisčiausia, kad ir kokias amoralybes savo galvoje būtų užmaišęs HH, skaitytojui sukelia daugiau simpatijos, negu pasišlykštėjimo.  Ironiškas, tipiškas visko užknistas žmogelis,  visą  gyvenimą turintis vaidinti įgrisusias socialines roles. Yra pagundos su tokiu susitapatinti? Kaip ir pridera meno kūriniui, kad būtų išgryninta ir aiškiai matoma idėja,  Nabokovo kūrinyje, viskas yra sutirštinta.  Skirtumas nuo paprastų žmonių yra tik tas, kad HH atveju jo konformizmas yra kraštutinis. Humbertas privalo išlaikyti fasadą visur ir visada, nes ponams su jo polėkiais visuomenėje tiesiog nėra vietos (ir, žinoma, ne be reikalo).

Taigi, jis mulkina ne tik moteris ir visą jį supantį pasaulį, bet ir skaitytoją.  Ir tai daro kandžiai ir žaismingai. Jis - vadinamaisis unrealable narrator: žino, kad jūs jį teisiate. Ne viską sako, o jei sako, tai ne taip kaip buvo ir šypsosi, nes supranta, kad netikite.

Taigi, literatūros menas „Lolitoje“ yra tame, kad skaitytojas iš tiesų pavykusiai įmerkiamas į vidinį konfliktą tarp pasišlykštėjimo ir simpatijos Humbertui.  Jis yra jautrus, protingas, išsilavinęs vyrukas, tačiau leidžia savo visa naikinančiams potraukiams paimti viršų. Taip savotiškai reflektuojama bekompromisė žmogaus egoizmo pusė, kurią turim kiekvienas, ir todėl bet koks buvimas sociume yra bent truputį veidmainystė. Taigi, pedofilija LOLITOJE tėra radikalus instrumentas nagrinėti socialinės veidmainystės tematiką.

Antrą dalį parašysiu atskirai, nes ir taip ilgas tekstas gavosi ;)