Jane Eyre

Džeinė Eir ir Ana Karenina - dvi sunkiasvorės knygos apie fatališkas moteris. Seniai norėjau abi įveikt ir galų gale sugebėjau.

“Džeinę” perskaičiau keliais obsesyviais prisėdimais. Knyga parašyta stebėtinai gaiviai, beveik šiuolaikiškai, be menkiausio moralizmo. Žinant, kad “Džeinė Eir” pirmą kartą išleista 1847 metais, norom nenorom tikiesi, kad vos atsivertus pirmuosius puslapius pakvips naftalinu. Juolab, kad pasakojama apie vienišą našlaitę, nuolat vilkinčią pilka aptrinta suknele. Užuojauta skaitytojui, tai sakant .... Na bet, pasirįžti, atsiverti, ir ... nupučia.

Taigi apie ką gi čia viskas? Siužetą apie slaptai rūsy uždarytą grafo Rodčesterio žmoną ir kitas froidistines ir feministines šio kūrinio įdomybes visi, kam įdomu, ir taip žino. Nesikartosiu. Vis gi, jaučiu užčiuopusi šioje knygoje kai ką universalesnio už Viktorijos laikų moters gyvenimo aktualijas.

Kūrinio centras yra autentikško individo (šiuo atveju - Džeinės E. ) sąveika su sociumo standartais, kas yra “geras” ir “blogas” žmogus. Eir vadovaujasi įgimtu dorovės jausmu, atmesdama išmoktinius sociošablonus, kurių įsikibę žmonės sprendžia vieni apie kitus. Ji blanki išoriškai, neapdovanota kilme ar turtais, atsisako pataikauti. Nenori įtikti tiems, kurie turi pagrindo laikyti save teisingais visuomenės akyse (ją auginusiai turtingai tetai, gražuolei Rodčesterio sužadėtinei ir t.t.). Asmuo, esantis šis tas daugiau ir sudėtingiau, negu iš jo tikimasi, vien būdamas savimi yra priekaištas kitų ribotumui ir pasitenkinimui savimi. O tokio nuskriausto žmogaus, kaip Džeinė, išdidi laikysema - jau maištas. Na, už tą aukštai pakeltą galvą ji ir gauna... nuolatos... ir tikrai ne komplimentų. Ir ne vien rykščių. Ir iš visų, kuriems autentiška, kitų nepadiktuota moralė ir teisumo jausmas yra svetimi ir bauginantys.
Tad tokia ta jaunosios Džeinės Eir ir, apskritai, laisvo žmogaus kančių socioetiopatogenezė.

Dar keli įdomumai. Džeinė iš esmės pati pasiperša savo meeeiliui Rodčesteriui ir po visų siužeto vingių, galų gale pati išgelbėja savo princą. Žodžiu, kaip laikotarpiui, kuriame įprasta manyti, kad moteris “su tokiu veideliu, galėtų gauti vyrą su metinėmis pajamomis siekiančiomis XXX svarų”, sakyčiau, gana progresyvu.

Na, o pabaigai, vyšnaitė ant torto - viską apibendrinanti “Džeinės Eir” citata :
"Do you think, because I am poor, obscure, plain, and little, I am soulless and heartless? You think wrong! — I have as much soul as you, — and full as much heart! And if God had gifted me with some beauty and much wealth, I should have made it as hard for you to leave me, as it is now for me to leave you. I am not talking to you now through the medium of custom, conventionalities, nor even of mortal flesh; — it is my spirit that addresses your spirit; just as if both had passed through the grave, and we stood at God's feet, equal, — as we are!"
***
Kai turėsiu laiko, gal brūkštliu ką nors apie geidulingąją pasileidėlę, metusią save po traukiniu (Aną Kareniną).