Šį kartą - antoji lemtingoji, vardu Ana. Geidulingoji pasileidėlė, metusi save po traukiniu.

Tai tiek tos intriguojančios įžangos...

Levo Tolstojaus “Ana Karenina” - apytikriai 1200 psl. apimties romanas kantrybei treniruoti su visiems žinoma pabaiga. Įveikiau gal per tris mėnesius ir tik todėl, kad pavasarį buvo kaip reta prastas oras.

Imdama pirmą tomą į rankas tikėjausi ... na, žinot ... to, ko ir galima tikėtis iš KLASIKOS: klampus stilius, daug detalizavimo, siužetinė įvykių grandinė atskleižiama niekur neskubant, nuolat nukrypstant į pamąstymus apie, “Anos Kareninos” atveju, žemės ūkį, moterų teisę į mokslą  ar kitas XIX a. aktualijas. 

Vis gi, ilgiau parymojus ties puslapiais, ima ryškėti, kad visa tai suteikia Tolstojaus pasakojimui tam tikrą įtaigumą, monumentalumą, tarnauja kaip prabangios dekoracijos sudėtingiems veikėjų doroviniams konfliktams skleisitis. Pamažu atsiranda  sunkiai nusakomas jausmas, kad prisiliečiu prie DIDIŽIOSIOS LITERATŪROS.

Kaip jau supratot, knyga yra sudėtinga - vysto daug temų, kurias norėtųsi aptarti. Pradžioje buvo sunku išsirinkti. Kas man padėjo? Atsiverčiau OBUOLIO leidimo “Anos Karenonos” užpakalinį viršelį ir ten parašyta “nepranokstama odė Meilei”.  O, tu, ironija …  :DDD.  Tiksliau ir nepasakysi, kas NĖRA “Ana Karenina”. Ne odė, ir tikrai ne Meilei (ir ypač ne iš didžiosios raidės). Taigi, apie ką gi čia Tolstojus rašė?

Meilė ir aistros kūrinyje lieka kažkur trečiam plane, po ūkio, kasdienio gyvenimo trinčių ir banalybių, o svarbiausia, nusivylimo ir nepavykusių santuokinės laimės paieškų. Romane narpliojami trijų porų santykiai. Jiems skiriams beveik lygiavertis dėmesys, neišskiriant Anos mielės istorijos kaip pagrindinės.

Pradžioje skaitytojas supažindinamas su  Stivos ir Doli Oblonskių pora. Tai- seniai susituokę ir kartu gyvenantys žmonės. Žmona jaučiasi veltui atidavusi savo jaunystę ir grožį vaikams. Tuo tarpu vyrelis įvairovės ieško jaunesnių ir patrauklesnių glėbyje. Sutuoktinių taikyti atvyksta Stivos sesuo Ana, kuri pati netrukus susipažins su žaviuoju grafu Vronskiu ir pametusi galvą greit pames ir savo nuododą, pirdylą vyrą, su kurio gyveno ramliai,  stabiliai, žodžiu, neįdomiai. Vis kaitriau liepsnojant aistoms, Ana priversta vis daugiau paaukoti: visuomeninę padėti, draugus, o svarbiausia - apleisti sūnų iš pirmos santuokos. Šie sprendimai neatneša Ana laimės, tik stiprėjančius sąžinės priekaištus. Kitaip tariant, Tolstojus aiškiai duoda suprasti, kad Kareninos meilė Vronskiui - nesveika obsesija, galiausiai atėmusi iš jos viską, ką mylėjo, galų gale ir patį Vronskį.

Paskutinioji porelė -  aštuoniolikmetė naivuolė - gražuolė Doli sesuo Kiti ir Stivos draugas Konstantinas Levinas (paties Tolstojaus prototipas). Pastarasis - veikėjas, kurio vidiniam gyvenimui, tiksliau, niekad nesibaigiančiom egzistencinėm parkėm, skiriama bent 45 proc. “Anos Kareninos” teksto. Kitaip tariant, esu linkusi manyti, kad knygos pagrindinis veikėjas yra būtent Levinas. Nusivylęs romantine meile, jis ieško laimės darbuose, rutinoje, naujai sukurtoje šeimoje, kol galiausiai atranda prasmę likdamas toks koks esąs.  Beje, meilės išvargintam Kostiai jaučiau žymiai daugiau empatijos, negu Anai ir jos nesibaigiančia savidistrukcijai.

Taigi moralas toks:

1) “Ana Karenina” iš tiesų yra “Konstantinas Levinas”.

2) “Anoje Kareninoje” labiau vertinama meilė ir ištikimybė kasdienybėje (Levinos ir Kiti istorija),o tik ne aistros ir patosas (reprezentuoja Anos ir Vronskio siužetinė linija).

3) “nepranokstama odė Meilei” tėra amputuota Tolstojaus kūrinio versija, kurią markentingas bando prakišti vartotojui.

Ilgainiui Tolstojų prisijaukinau, kai sukaupsi jėgų, žadu įveikti KARĄ IR TAIKĄ.

Dabar negaliu apsispręsti, apie ką iš šios vasaros skaitinių rašyti toliau:

- V. Nabokov  “Lolita”

- M. Artwood “The handmaid's tale”

- G. Flynn - “Gone girl”