Lord of the Rings

Mano literatūrinis nuotykis, o gal veikiau kantrybės treniravimo pratybos, su "Žiedų Valdovu" pagaliau baigėsi. Startavau su "Hobitu" 2016 rugpjūtį ir su didesnėm ar mažesnėm pertraukom rimtesnei (?) literatūrai nuropojau iki galo, taip sakant ...

Skeptiškai nusiteikusi buvau nuo pat pradžių, bet ...na, reikia pačiai susidaryti nuomonę, nesivadovaut išankstinėm nuostatom ir tt. Bendras išprusimas ... impressive world building and stuff...

Tolkien turi charakteringą, mano galva, kokybišką rašymo stilių. Santūrus, detalus, atšiaurus, kiek nuobodokas. Kadangi dauguma LOTR siužeto tėra absurdiška muilo opera, ši istorijos pasakojimo maniera “sutirština” ir stabilizuoja visas tas nesąmones ir neleidžia “Valdovui” suskysti į visišką briedą. Su tuo ir sveikinu poną Tolkieną. Žmogus tikrai moka rašyti, nes ... na, supranti, kad kliedesys, bet taip vykusiai suformuluotas, taip įtaigiai perteiktas, kad galiausiai priimi visas tas kvailystes kaip savaime suprantamą dalyką... O jei rimtai, tai tikrai buvo vertų dėmesio vietų. Pvz, kelionė Amžinuoju mišku tiek “Hobite”, tiek “Žiedo brolijoje” yra ta LOTR dalis , kur Tolkien rašymo maniera atsiskleidžia visu stiprumu, turtingumu ir tt. Veiksmo nedaug - veikėjai prieblandoje ilgai velka pavargusias kojas kvėpuodami troškiu oru kol juos nuoširdžiai viskas užknisa ... pažįstamas jausmas? Tai va, world building is to evoke feeling (išsiverskit patys, aš lietuviškai taip gerai nemoku). Senas, nežinia kokios gyvasties pilnas miškas įklampina ir paklaidina skaitytoją ne mažiau nei Žiedo broliją. Tai vienas tų LOTR momentų, kai fikcinis pasaulis iš tiesų atlieka savo funkciją - yra priemonė perteikti veikėjų vidinius konfliktus, didėjantį nerimą, nuovargį ir bejėgiškumą. Žodžiu, baisic human experience, o apie tai ir yra gera literatūra. Tai tiek gerų žodžių.

Na o dabar ... prie esminės problemos. Negaliu, nu tikrai NEGALIU suprasti... Kas per “Didysis Šešėėėėlis”, “Didydis bloooogis Sauronas” (skamba kaip Pokemonas, bet gal čia tik aš tokia sugedusi)? Ok, tai nėra pirma knyga, kur egzistuoja tik juoda-balta kategorijos. Bet paprastai blogiečiai/blogietis yra konkretus personažas, tam tikras charakteris su savo veiksmų motyvacija, mąstysena, charizma ir tt. O čia? Be nuolat kartojamų fake patoso pripūstų papaistymų, kad JIS blooogas , jis labai blooogas, nėra nieko, kuo remiantis galima jį charakterizuoti :( Nė viename iš trijų tomų nerasi nė vieno Saurono ištarto žodžio (apie dialogą/ monologą/ jau nešneku). Ok, jis toks blogas, kad nemoka šnekėti. Ok, jam to nereikia, nes jis toks blogas. Ok, jis iš principo itin abstaktus tvarinys ir apie jį galime spręsti iš jo elgsenos. Kokios ? Jis neatlieka nė vieno aktyvaus veiksmo: nepriima jokio sudėtingo problemos sprendimo kovojant dėl valdžios su lygiaverčiu priešu. Jis neturi kažkokios aiškiai apibrėžtos pavaldinių komandos, pagal kurią galima būtų spręsti ir apie jį patį. Užtat jis turi milžinišką smirdinčių debilavotų orkų kariuomenę. Gal jis toks blogas, nes prastai rūpinasi savo kariaunos higiena? Nžn, bet sprendimas vietoj treniruotos kokių nors gudrių išdavikų kariaunos BLOGIO kariuomenei rinktis bandą išgamų (maždaug jie blogi, nes yra bjaurūs) yra tiesiog primityvus. Žodžiu, geriečiai leidžiasi į pavojų kupiną kelią sunaikinti žiedą, tam kad nugalėtų kažkokį vienpusišką išpūsto burbulo baubą ir gaują piktų smirdukų. Jų sunkią kelionę palengvina krūva Deus ex machina lygio “neišsrendžiamoj situacijoj geriečius išgelbėjo stebuklas” siužeto vingių. Ir dar visi mirtinai sužeisti geriečiai nemiršta, nes jie geriečiai.

All in all, užduodu sau klausimą: ar Tolkien world building yra pakankamai įtikinamas kad , atsvertų visą tą gluminantį juodai-balto pasaulio infantilumą? (Klausimas retorinis.) Nežinau. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, antrą kartą neskaitysiu. The end.

Jane Eyre

Džeinė Eir ir Ana Karenina - dvi sunkiasvorės knygos apie fatališkas moteris. Seniai norėjau abi įveikt ir galų gale sugebėjau.

“Džeinę” perskaičiau keliais obsesyviais prisėdimais. Knyga parašyta stebėtinai gaiviai, beveik šiuolaikiškai, be menkiausio moralizmo. Žinant, kad “Džeinė Eir” pirmą kartą išleista 1847 metais, norom nenorom tikiesi, kad vos atsivertus pirmuosius puslapius pakvips naftalinu. Juolab, kad pasakojama apie vienišą našlaitę, nuolat vilkinčią pilka aptrinta suknele. Užuojauta skaitytojui, tai sakant .... Na bet, pasirįžti, atsiverti, ir ... nupučia.

Taigi apie ką gi čia viskas? Siužetą apie slaptai rūsy uždarytą grafo Rodčesterio žmoną ir kitas froidistines ir feministines šio kūrinio įdomybes visi, kam įdomu, ir taip žino. Nesikartosiu. Vis gi, jaučiu užčiuopusi šioje knygoje kai ką universalesnio už Viktorijos laikų moters gyvenimo aktualijas.

Kūrinio centras yra autentikško individo (šiuo atveju - Džeinės E. ) sąveika su sociumo standartais, kas yra “geras” ir “blogas” žmogus. Eir vadovaujasi įgimtu dorovės jausmu, atmesdama išmoktinius sociošablonus, kurių įsikibę žmonės sprendžia vieni apie kitus. Ji blanki išoriškai, neapdovanota kilme ar turtais, atsisako pataikauti. Nenori įtikti tiems, kurie turi pagrindo laikyti save teisingais visuomenės akyse (ją auginusiai turtingai tetai, gražuolei Rodčesterio sužadėtinei ir t.t.). Asmuo, esantis šis tas daugiau ir sudėtingiau, negu iš jo tikimasi, vien būdamas savimi yra priekaištas kitų ribotumui ir pasitenkinimui savimi. O tokio nuskriausto žmogaus, kaip Džeinė, išdidi laikysema - jau maištas. Na, už tą aukštai pakeltą galvą ji ir gauna... nuolatos... ir tikrai ne komplimentų. Ir ne vien rykščių. Ir iš visų, kuriems autentiška, kitų nepadiktuota moralė ir teisumo jausmas yra svetimi ir bauginantys.
Tad tokia ta jaunosios Džeinės Eir ir, apskritai, laisvo žmogaus kančių socioetiopatogenezė.

Dar keli įdomumai. Džeinė iš esmės pati pasiperša savo meeeiliui Rodčesteriui ir po visų siužeto vingių, galų gale pati išgelbėja savo princą. Žodžiu, kaip laikotarpiui, kuriame įprasta manyti, kad moteris “su tokiu veideliu, galėtų gauti vyrą su metinėmis pajamomis siekiančiomis XXX svarų”, sakyčiau, gana progresyvu.

Na, o pabaigai, vyšnaitė ant torto - viską apibendrinanti “Džeinės Eir” citata :
"Do you think, because I am poor, obscure, plain, and little, I am soulless and heartless? You think wrong! — I have as much soul as you, — and full as much heart! And if God had gifted me with some beauty and much wealth, I should have made it as hard for you to leave me, as it is now for me to leave you. I am not talking to you now through the medium of custom, conventionalities, nor even of mortal flesh; — it is my spirit that addresses your spirit; just as if both had passed through the grave, and we stood at God's feet, equal, — as we are!"
***
Kai turėsiu laiko, gal brūkštliu ką nors apie geidulingąją pasileidėlę, metusią save po traukiniu (Aną Kareniną).