V. Nabokov LOLITA

Pernai pavasarį / ankstyvą vasarą skaičiau dvi provokuojančiai geras knygas. Abi sukūrė mokytojai, vėliau tapę literatūros žvaigždėmis - V. Nabokov (LOLITA) ir S. King (debiutinis romanas KERĖ). Už abi grėsė iš kart lėkt iš pedagoginio darbo ir, apskritai, atsisveikint su padoraus žmogaus reputacija.

LOLITA – neabejotinai aukščiausias literatūros pilotažas, KERĖ - blynas, kuris, kaip ir pridera pirmam, buvo kažkiek pridegęs. Mano nuomone - vis tiek skanus. Kingo kūrinys prašosi atskiro teksto, todėl šiandien apsiribosiu vien Nabokovo darbu. 

Pirmiausia noriu aptakiai supažinti su naratyvu ir pagrindiniais veikėjais.

Part One

LOLITA - kaip ją santūriai apibūdintų literatūros žinovai - novelė su erotiniais motyvais. Kas, kaip ir su kuo mums pirmuoju asmeniu bičiuliškai pasakoja Humbertas Humbertas (toliau tiesiog HH). Jis - keturiasdešimtmetį perkopęs, bepradedantis vysti, tačiau žavesį išsaugojęs vyriškis gauruota krūtine. Jautrios dvasios išsilavinęs europietis, kalbantis prancūzišku akcentu. Tipinis daugumos nešviežių damų svajonių bei fantazijų herojus.

Viskas būtų ok, tačiau šį patrauklaus fasado savininką kamuoja prieštaringas vidinis gyvenimas (čia taip „švelniai tariant“). Bėda ta, kad, HH kur kas labiau traukia ne brandžios ponios, o 9-14 metų mergelės, kurias, kultūringai flirtuodamas su antika, jis vadina NIMFETĖMIS.

  

Šio patologinį potraukį HH aiškina tragiškai pasibaigusia pirmąją meile. Nuo to laiko, kai jį ir trylikmetę Anabelę išskyrė nepermaldaujamo likimo vingiai (oh, so much drama...), migloto jos atvaizdo Humbertas aistringai vaikosi kitose mergaitėse. Pirmoji jo santuoka dėl nesunkiai nuspėjamų priežasčių tragikomiškai (nabokoviškai) suyra. Palikęs Europą, HH apsistoja JAV, kur jį vėl ištinka didžioji gyvenimo meilė – šįkart dvylikametės Lolitos pavidalu.

Dolores Heinz (a.k.a LO-LI-TA “ liežuvio galiukas šokteli tris šuoliukus gomuriu žemyn, trečiuoju balkstelėdamas į dantis”) - stereotipinė paauglė (įžūlaus grožio, paviršutiniška, vartotojiška ir vulgari). Kaip pats HH įvardintų - patvirkėlė nekaltame kūne. Tokia kombinacija mūsų anti-herojui stipriai ir ilgam susuka smegenis.

Šis netikėtas HH proto pritemimas ir pakloja pamatus tolesniam knygos siužetui ir pasakojimo manierai.

Kad galėtų matytis su Lolita, Humbertas pasiryžta vesti jos motiną Šarlotę Heinz. Pastaroji  – savotiškas Dolės antipodas, įsikūnijimas to, kas nuo moterų atstumia HH.     

Pseudorafinuota, pseudointelektuali apšnerkšto būsto šeimininkė su per didele iškirpte, prastu humoro jausmu.  „ ...  ko gero, aš galėjau pasiremti mintimi, kad ji tarytum vyresnioji Lolitos sesuo – jei tik man nebūtų stovėjęs akyse pernelyg sunkios kulšys, apvalaini keliai, ... ir visa kita, ką turi apgailėtina nuobodybė, vadinama „graži moteris“ “.

Tolesnę Humbertų šeimos idilę nesunku įsivaizduoti. Toks socialiai keblus meilės trikampis-  Šarlotė nori nusikratyti Lolitos, kad būtų dviese su Humbertu <-->  Humbertas nori nuskratyti Šarlotės, kad būtų su Lolita <--> Lolita, pasirodo, irgi nori nusikratyti Šarlotės, nes išpindėjusias paaugles in general užknisa nuo realybės atšokusios motinos.

Kadangi, abu sieja slaptas pasidygėjimas mūsų “gražiaja moterimi“, Lolita ir Humbertas gana greitai susidraugauja ir pajunta vienas kitam simpatiją ( jau nekalbant apie HH pjaunančią aistrą gerbiamai nimfetei). Ji gana greitai susiprotėja, kad patėvio perdėtu globėjiškumu galima be vargo naudotis. Tuo tarpu, Šarlotė  vis dažniau tampo Humbertui nervus bandydama nusikratyti mylima dukrele - išsiųsdama į vasaros stovyklą, internatinę mokyklą ar pan. Pavojus  likti užstrigus apšnerkštuose namuose su Šarlote ir be Lolitos, išsisprendžia, netikėtai pastarajai pakliuvus po automobilio ratais. Humbertas braukia netikro liūdesio ašaras, ir puola parsivežti našlaitėlės namo.  The end of part one (čia ta šviesesnė, žaismingesnė, intriguojanti ir kažkiek komiška LOLITOS dalis ir pasibaigia. Žuvus Šarlotei, visos inhibicijos dingsta ir HH - Lolitos santykiai greitai pakrypsta ta nesunkiai nuspėjama linkme...).

-----*****-----

Taigi, dabar tylos minutė. 

Dabar apie pasakotoją.  

Kas keisčiausia, kad ir kokias amoralybes savo galvoje būtų užmaišęs HH, skaitytojui sukelia daugiau simpatijos, negu pasišlykštėjimo.  Ironiškas, tipiškas visko užknistas žmogelis,  visą  gyvenimą turintis vaidinti įgrisusias socialines roles. Yra pagundos su tokiu susitapatinti? Kaip ir pridera meno kūriniui, kad būtų išgryninta ir aiškiai matoma idėja,  Nabokovo kūrinyje, viskas yra sutirštinta.  Skirtumas nuo paprastų žmonių yra tik tas, kad HH atveju jo konformizmas yra kraštutinis. Humbertas privalo išlaikyti fasadą visur ir visada, nes ponams su jo polėkiais visuomenėje tiesiog nėra vietos (ir, žinoma, ne be reikalo).

Taigi, jis mulkina ne tik moteris ir visą jį supantį pasaulį, bet ir skaitytoją.  Ir tai daro kandžiai ir žaismingai. Jis - vadinamaisis unrealable narrator: žino, kad jūs jį teisiate. Ne viską sako, o jei sako, tai ne taip kaip buvo ir šypsosi, nes supranta, kad netikite.

Taigi, literatūros menas „Lolitoje“ yra tame, kad skaitytojas iš tiesų pavykusiai įmerkiamas į vidinį konfliktą tarp pasišlykštėjimo ir simpatijos Humbertui.  Jis yra jautrus, protingas, išsilavinęs vyrukas, tačiau leidžia savo visa naikinančiams potraukiams paimti viršų. Taip savotiškai reflektuojama bekompromisė žmogaus egoizmo pusė, kurią turim kiekvienas, ir todėl bet koks buvimas sociume yra bent truputį veidmainystė. Taigi, pedofilija LOLITOJE tėra radikalus instrumentas nagrinėti socialinės veidmainystės tematiką.

Antrą dalį parašysiu atskirai, nes ir taip ilgas tekstas gavosi ;)

Šį kartą - antoji lemtingoji, vardu Ana. Geidulingoji pasileidėlė, metusi save po traukiniu.

Tai tiek tos intriguojančios įžangos...

Levo Tolstojaus “Ana Karenina” - apytikriai 1200 psl. apimties romanas kantrybei treniruoti su visiems žinoma pabaiga. Įveikiau gal per tris mėnesius ir tik todėl, kad pavasarį buvo kaip reta prastas oras.

Imdama pirmą tomą į rankas tikėjausi ... na, žinot ... to, ko ir galima tikėtis iš KLASIKOS: klampus stilius, daug detalizavimo, siužetinė įvykių grandinė atskleižiama niekur neskubant, nuolat nukrypstant į pamąstymus apie, “Anos Kareninos” atveju, žemės ūkį, moterų teisę į mokslą  ar kitas XIX a. aktualijas. 

Vis gi, ilgiau parymojus ties puslapiais, ima ryškėti, kad visa tai suteikia Tolstojaus pasakojimui tam tikrą įtaigumą, monumentalumą, tarnauja kaip prabangios dekoracijos sudėtingiems veikėjų doroviniams konfliktams skleisitis. Pamažu atsiranda  sunkiai nusakomas jausmas, kad prisiliečiu prie DIDIŽIOSIOS LITERATŪROS.

Kaip jau supratot, knyga yra sudėtinga - vysto daug temų, kurias norėtųsi aptarti. Pradžioje buvo sunku išsirinkti. Kas man padėjo? Atsiverčiau OBUOLIO leidimo “Anos Karenonos” užpakalinį viršelį ir ten parašyta “nepranokstama odė Meilei”.  O, tu, ironija …  :DDD.  Tiksliau ir nepasakysi, kas NĖRA “Ana Karenina”. Ne odė, ir tikrai ne Meilei (ir ypač ne iš didžiosios raidės). Taigi, apie ką gi čia Tolstojus rašė?

Meilė ir aistros kūrinyje lieka kažkur trečiam plane, po ūkio, kasdienio gyvenimo trinčių ir banalybių, o svarbiausia, nusivylimo ir nepavykusių santuokinės laimės paieškų. Romane narpliojami trijų porų santykiai. Jiems skiriams beveik lygiavertis dėmesys, neišskiriant Anos mielės istorijos kaip pagrindinės.

Pradžioje skaitytojas supažindinamas su  Stivos ir Doli Oblonskių pora. Tai- seniai susituokę ir kartu gyvenantys žmonės. Žmona jaučiasi veltui atidavusi savo jaunystę ir grožį vaikams. Tuo tarpu vyrelis įvairovės ieško jaunesnių ir patrauklesnių glėbyje. Sutuoktinių taikyti atvyksta Stivos sesuo Ana, kuri pati netrukus susipažins su žaviuoju grafu Vronskiu ir pametusi galvą greit pames ir savo nuododą, pirdylą vyrą, su kurio gyveno ramliai,  stabiliai, žodžiu, neįdomiai. Vis kaitriau liepsnojant aistoms, Ana priversta vis daugiau paaukoti: visuomeninę padėti, draugus, o svarbiausia - apleisti sūnų iš pirmos santuokos. Šie sprendimai neatneša Ana laimės, tik stiprėjančius sąžinės priekaištus. Kitaip tariant, Tolstojus aiškiai duoda suprasti, kad Kareninos meilė Vronskiui - nesveika obsesija, galiausiai atėmusi iš jos viską, ką mylėjo, galų gale ir patį Vronskį.

Paskutinioji porelė -  aštuoniolikmetė naivuolė - gražuolė Doli sesuo Kiti ir Stivos draugas Konstantinas Levinas (paties Tolstojaus prototipas). Pastarasis - veikėjas, kurio vidiniam gyvenimui, tiksliau, niekad nesibaigiančiom egzistencinėm parkėm, skiriama bent 45 proc. “Anos Kareninos” teksto. Kitaip tariant, esu linkusi manyti, kad knygos pagrindinis veikėjas yra būtent Levinas. Nusivylęs romantine meile, jis ieško laimės darbuose, rutinoje, naujai sukurtoje šeimoje, kol galiausiai atranda prasmę likdamas toks koks esąs.  Beje, meilės išvargintam Kostiai jaučiau žymiai daugiau empatijos, negu Anai ir jos nesibaigiančia savidistrukcijai.

Taigi moralas toks:

1) “Ana Karenina” iš tiesų yra “Konstantinas Levinas”.

2) “Anoje Kareninoje” labiau vertinama meilė ir ištikimybė kasdienybėje (Levinos ir Kiti istorija),o tik ne aistros ir patosas (reprezentuoja Anos ir Vronskio siužetinė linija).

3) “nepranokstama odė Meilei” tėra amputuota Tolstojaus kūrinio versija, kurią markentingas bando prakišti vartotojui.

Ilgainiui Tolstojų prisijaukinau, kai sukaupsi jėgų, žadu įveikti KARĄ IR TAIKĄ.

Dabar negaliu apsispręsti, apie ką iš šios vasaros skaitinių rašyti toliau:

- V. Nabokov  “Lolita”

- M. Artwood “The handmaid's tale”

- G. Flynn - “Gone girl”

Lord of the Rings

Mano literatūrinis nuotykis, o gal veikiau kantrybės treniravimo pratybos, su "Žiedų Valdovu" pagaliau baigėsi. Startavau su "Hobitu" 2016 rugpjūtį ir su didesnėm ar mažesnėm pertraukom rimtesnei (?) literatūrai nuropojau iki galo, taip sakant ...

Skeptiškai nusiteikusi buvau nuo pat pradžių, bet ...na, reikia pačiai susidaryti nuomonę, nesivadovaut išankstinėm nuostatom ir tt. Bendras išprusimas ... impressive world building and stuff...

Tolkien turi charakteringą, mano galva, kokybišką rašymo stilių. Santūrus, detalus, atšiaurus, kiek nuobodokas. Kadangi dauguma LOTR siužeto tėra absurdiška muilo opera, ši istorijos pasakojimo maniera “sutirština” ir stabilizuoja visas tas nesąmones ir neleidžia “Valdovui” suskysti į visišką briedą. Su tuo ir sveikinu poną Tolkieną. Žmogus tikrai moka rašyti, nes ... na, supranti, kad kliedesys, bet taip vykusiai suformuluotas, taip įtaigiai perteiktas, kad galiausiai priimi visas tas kvailystes kaip savaime suprantamą dalyką... O jei rimtai, tai tikrai buvo vertų dėmesio vietų. Pvz, kelionė Amžinuoju mišku tiek “Hobite”, tiek “Žiedo brolijoje” yra ta LOTR dalis , kur Tolkien rašymo maniera atsiskleidžia visu stiprumu, turtingumu ir tt. Veiksmo nedaug - veikėjai prieblandoje ilgai velka pavargusias kojas kvėpuodami troškiu oru kol juos nuoširdžiai viskas užknisa ... pažįstamas jausmas? Tai va, world building is to evoke feeling (išsiverskit patys, aš lietuviškai taip gerai nemoku). Senas, nežinia kokios gyvasties pilnas miškas įklampina ir paklaidina skaitytoją ne mažiau nei Žiedo broliją. Tai vienas tų LOTR momentų, kai fikcinis pasaulis iš tiesų atlieka savo funkciją - yra priemonė perteikti veikėjų vidinius konfliktus, didėjantį nerimą, nuovargį ir bejėgiškumą. Žodžiu, baisic human experience, o apie tai ir yra gera literatūra. Tai tiek gerų žodžių.

Na o dabar ... prie esminės problemos. Negaliu, nu tikrai NEGALIU suprasti... Kas per “Didysis Šešėėėėlis”, “Didydis bloooogis Sauronas” (skamba kaip Pokemonas, bet gal čia tik aš tokia sugedusi)? Ok, tai nėra pirma knyga, kur egzistuoja tik juoda-balta kategorijos. Bet paprastai blogiečiai/blogietis yra konkretus personažas, tam tikras charakteris su savo veiksmų motyvacija, mąstysena, charizma ir tt. O čia? Be nuolat kartojamų fake patoso pripūstų papaistymų, kad JIS blooogas , jis labai blooogas, nėra nieko, kuo remiantis galima jį charakterizuoti :( Nė viename iš trijų tomų nerasi nė vieno Saurono ištarto žodžio (apie dialogą/ monologą/ jau nešneku). Ok, jis toks blogas, kad nemoka šnekėti. Ok, jam to nereikia, nes jis toks blogas. Ok, jis iš principo itin abstaktus tvarinys ir apie jį galime spręsti iš jo elgsenos. Kokios ? Jis neatlieka nė vieno aktyvaus veiksmo: nepriima jokio sudėtingo problemos sprendimo kovojant dėl valdžios su lygiaverčiu priešu. Jis neturi kažkokios aiškiai apibrėžtos pavaldinių komandos, pagal kurią galima būtų spręsti ir apie jį patį. Užtat jis turi milžinišką smirdinčių debilavotų orkų kariuomenę. Gal jis toks blogas, nes prastai rūpinasi savo kariaunos higiena? Nžn, bet sprendimas vietoj treniruotos kokių nors gudrių išdavikų kariaunos BLOGIO kariuomenei rinktis bandą išgamų (maždaug jie blogi, nes yra bjaurūs) yra tiesiog primityvus. Žodžiu, geriečiai leidžiasi į pavojų kupiną kelią sunaikinti žiedą, tam kad nugalėtų kažkokį vienpusišką išpūsto burbulo baubą ir gaują piktų smirdukų. Jų sunkią kelionę palengvina krūva Deus ex machina lygio “neišsrendžiamoj situacijoj geriečius išgelbėjo stebuklas” siužeto vingių. Ir dar visi mirtinai sužeisti geriečiai nemiršta, nes jie geriečiai.

All in all, užduodu sau klausimą: ar Tolkien world building yra pakankamai įtikinamas kad , atsvertų visą tą gluminantį juodai-balto pasaulio infantilumą? (Klausimas retorinis.) Nežinau. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, antrą kartą neskaitysiu. The end.

Jane Eyre

Džeinė Eir ir Ana Karenina - dvi sunkiasvorės knygos apie fatališkas moteris. Seniai norėjau abi įveikt ir galų gale sugebėjau.

“Džeinę” perskaičiau keliais obsesyviais prisėdimais. Knyga parašyta stebėtinai gaiviai, beveik šiuolaikiškai, be menkiausio moralizmo. Žinant, kad “Džeinė Eir” pirmą kartą išleista 1847 metais, norom nenorom tikiesi, kad vos atsivertus pirmuosius puslapius pakvips naftalinu. Juolab, kad pasakojama apie vienišą našlaitę, nuolat vilkinčią pilka aptrinta suknele. Užuojauta skaitytojui, tai sakant .... Na bet, pasirįžti, atsiverti, ir ... nupučia.

Taigi apie ką gi čia viskas? Siužetą apie slaptai rūsy uždarytą grafo Rodčesterio žmoną ir kitas froidistines ir feministines šio kūrinio įdomybes visi, kam įdomu, ir taip žino. Nesikartosiu. Vis gi, jaučiu užčiuopusi šioje knygoje kai ką universalesnio už Viktorijos laikų moters gyvenimo aktualijas.

Kūrinio centras yra autentikško individo (šiuo atveju - Džeinės E. ) sąveika su sociumo standartais, kas yra “geras” ir “blogas” žmogus. Eir vadovaujasi įgimtu dorovės jausmu, atmesdama išmoktinius sociošablonus, kurių įsikibę žmonės sprendžia vieni apie kitus. Ji blanki išoriškai, neapdovanota kilme ar turtais, atsisako pataikauti. Nenori įtikti tiems, kurie turi pagrindo laikyti save teisingais visuomenės akyse (ją auginusiai turtingai tetai, gražuolei Rodčesterio sužadėtinei ir t.t.). Asmuo, esantis šis tas daugiau ir sudėtingiau, negu iš jo tikimasi, vien būdamas savimi yra priekaištas kitų ribotumui ir pasitenkinimui savimi. O tokio nuskriausto žmogaus, kaip Džeinė, išdidi laikysema - jau maištas. Na, už tą aukštai pakeltą galvą ji ir gauna... nuolatos... ir tikrai ne komplimentų. Ir ne vien rykščių. Ir iš visų, kuriems autentiška, kitų nepadiktuota moralė ir teisumo jausmas yra svetimi ir bauginantys.
Tad tokia ta jaunosios Džeinės Eir ir, apskritai, laisvo žmogaus kančių socioetiopatogenezė.

Dar keli įdomumai. Džeinė iš esmės pati pasiperša savo meeeiliui Rodčesteriui ir po visų siužeto vingių, galų gale pati išgelbėja savo princą. Žodžiu, kaip laikotarpiui, kuriame įprasta manyti, kad moteris “su tokiu veideliu, galėtų gauti vyrą su metinėmis pajamomis siekiančiomis XXX svarų”, sakyčiau, gana progresyvu.

Na, o pabaigai, vyšnaitė ant torto - viską apibendrinanti “Džeinės Eir” citata :
"Do you think, because I am poor, obscure, plain, and little, I am soulless and heartless? You think wrong! — I have as much soul as you, — and full as much heart! And if God had gifted me with some beauty and much wealth, I should have made it as hard for you to leave me, as it is now for me to leave you. I am not talking to you now through the medium of custom, conventionalities, nor even of mortal flesh; — it is my spirit that addresses your spirit; just as if both had passed through the grave, and we stood at God's feet, equal, — as we are!"
***
Kai turėsiu laiko, gal brūkštliu ką nors apie geidulingąją pasileidėlę, metusią save po traukiniu (Aną Kareniną).